Pereiti prie turinio

Aksomakotė žiemabudė

Flammulina velutipes

Dar vadinamas: žiemabudė, žieminis grybas, enoki

Valgomas Gruodis, Kovas, Lapkritis

Valgomas. Tinkamas maistui tinkamai paruošus. Vis tiek būtina 100 % atpažinti.

Aksomakotė žiemabudė
Nuotrauka: Eric Steinert, Wikimedia Commons, CC BY-SA 3.0

Atpažinimo požymiai

Patikrinkite visus punktus, o ne vieną. Vienas sutampantis požymis nieko nereiškia — būtent taip įvyksta dauguma apsinuodijimų.

Kepurėlė
2–10 cm, iškili, vėliau plokščia, medaus geltona ar oranžiškai ruda, centre tamsesnė, drėgna labai lipni ir blizgi.
Apatinė dalis
Lakšteliai balti ar kreminiai, vėliau gelsvi, gana reti, prie koto priaugę.
Kotas
2–10 cm, standus, viršuje gelsvas, apačioje tamsiai rudas iki juodo, aksominis. Žiedo nėra.
Minkštimas
Plonas, gelsvas ar baltas, kote kietas.
Sporų atspaudas
Baltas
Kvapas
Silpnas, malonus.
Kur auga
Kekėmis ant negyvų ar silpstančių lapuočių: gluosnių, tuopų, drebulių, guobų, liepų.

Su kuo painiojama

Eglinė kūgiabudė

MIRTINAI NUODINGAS

Kūgiabudė turi plėvinį žiedą ar jo liekanas, rudą sporų atspaudą ir neturi aksominio tamsaus koto. Mirtinai nuodinga.

Puokštinė kelmabudė

Nuodingas

Kelmabudės lakšteliai žalsvai gelsvi, sporų atspaudas violetiškai rudas, skonis kartus.

Aksomakotė žiemabudė yra tikras žiemos grybas. Kai kiti grybai jau seniai baigė sezoną, ji ant gluosnių, tuopų ir kitų lapuočių formuoja ryškias, oranžines kekes. Šis grybas atlaiko šalčius: sušalęs jis sustoja augti, o per atlydį vėl atsigauna. Todėl žiemabudę Lietuvoje galima rasti nuo vėlyvo rudens iki pavasario, net sausio ar vasario mėnesiais.

Lotyniškas pavadinimas Flammulina velutipes reiškia „liepsnelė su aksominiu kotu“. Tai labai tiksliai apibūdina grybą: kepurėlė ryškiai oranžinė, tarsi liepsna, o kotas apačioje tamsus ir aksominis. Daugeliui ši rūšis žinoma iš Azijos virtuvės, kur ji auginama ir parduodama enoki pavadinimu. Parduotuvėse matomi balti, ilgakočiai grybai yra ta pati rūšis, tik užauginta tamsoje.

Kaip atpažinti aksomakotę žiemabudę

  1. Kepurėlė. 2–10 cm skersmens, iš pradžių iškili, vėliau plokščia. Spalva medaus geltona, oranžinė ar rusva, centre tamsesnė, kraštai šviesesni. Drėgnu oru labai lipni ir blizgi, tarsi aptraukta gleivėmis. Išdžiūvusi tampa matinė.
  2. Lakšteliai. Balti ar kreminiai, senstant gelsvi, gana reti, priaugę prie koto, bet ant jo nenusileidžia.
  3. Kotas. Svarbiausias požymis. 2–10 cm ilgio, standus, elastingas. Viršuje gelsvas, o apačioje tamsiai rudas ar beveik juodas, padengtas smulkiais plaukeliais, todėl atrodo aksominis. Kotas neturi žiedo.
  4. Augimas. Beveik visada kekėmis, kelių ar keliolikos grybų grupėmis, ant medienos.
  5. Sporų atspaudas. Baltas. Tai labai svarbu skiriant nuo nuodingų rūšių, kurių atspaudas rudas.

Kur ir kada auga

Žiemabudė yra medienos ardytoja ir silpna parazitė. Ji auga ant negyvų ar nusilpusių lapuočių kamienų, kelmų ir stambių šakų. Dažniausiai randama ant gluosnių, tuopų, drebulių, guobų, liepų, kartais ant kitų medžių. Mėgsta drėgnas vietas: upių ir ežerų pakrantes, šlapius lapuočių miškus, senus parkus, sodybas su senais gluosniais.

Sezonas prasideda spalio pabaigoje ar lapkritį ir gali tęstis iki kovo ar balandžio. Daugiausia grybų pasirodo per atlydžius, kai kelias dienas laikosi teigiama temperatūra. Sniegas jiems netrukdo, todėl ryškiai oranžinės kekės ant tamsios žievės baltame fone matomos iš toli. Daugiau apie šaltojo sezono grybus rasite straipsnyje grybai žiemą.

Su kuo galima painioti

Aksomakotė žiemabudė laikoma gana lengvai atpažįstamu grybu, tačiau ji turi pavojingą dvynį. Todėl kiekvieną radinį būtina patikrinti pagal visus požymius.

  • Eglinė kūgiabudė. Tai mirtinai nuodingas grybas, kuris taip pat auga ant kelmų ir medienos, kartais vėlyvą rudenį ir per atlydžius. Jis smulkus, rudas ar medaus spalvos, auga grupėmis. Skirtumai: kūgiabudė turi plėvinį žiedą ar jo liekanas, jos kotas be juodo aksominio pagrindo, o sporų atspaudas rūdžių rudumo. Žiemabudės atspaudas baltas.
  • Puokštinė kelmabudė. Auga kekėmis ant kelmų, sieros geltonumo. Jos lakšteliai žalsvai gelsvi, vėliau tamsėja, sporų atspaudas violetiškai rudas, skonis labai kartus. Nuodinga.
  • Paprastasis kelmutis. Valgomas, bet turi plėvinį žiedą ir žvynuotą kepurėlę. Auga daugiausia rugsėjį–spalį.

Paprasčiausia taisyklė: renkami tik tie grybai, kurie turi lipnią oranžinę kepurėlę, baltus lakštelius, tamsų aksominį kotą be žiedo ir baltą sporų atspaudą. Jei nors vieno požymio trūksta, grybą palikite.

Kaip padaryti sporų atspaudą

Nupjaukite kepurėlę ir padėkite ją lakšteliais žemyn ant popieriaus lapo, pusę balto ir pusę juodo. Uždenkite stikline ar dubenėliu ir palikite kelioms valandoms ar per naktį. Žiemabudės sporos paliks baltą atspaudą, kuris geriausiai matomas ant juodo popieriaus. Jei atspaudas rudas, tai ne žiemabudė.

Kaip rinkti

Rinkite jaunus ir vidutinius grybus, kurių kepurėlės tvirtos. Kekę patogu nupjauti ties pagrindu peiliu. Kotų apatinę, tamsią dalį galima iškart nupjauti ir palikti miške, nes ji kieta ir nevalgoma. Grybus dėkite į krepšį ar popierinį maišelį. Sušalusius grybus galima rinkti, jei atitirpę jie lieka tvirti. Vandeningi, gleivėti ar nemaloniai kvepiantys grybai jau genda.

Kaip ir visus grybus, nerinkite jų prie judrių kelių, pramonės objektų ar užterštų vandens telkinių, nes jie kaupia teršalus.

Kaip paruošti

Žiemabudė turi švelnų, malonų skonį ir tvirtą tekstūrą. Prieš gaminant nupjaukite kotus, nes jie kieti, o kepurėles nuplaukite šaltu vandeniu, kad nusiplautų lipni gleivė. Tada grybus nusausinkite popieriniu rankšluosčiu.

  • Kepti. Kepurėles kepkite svieste su svogūnais ir česnaku 5–7 minutes. Tinka prie bulvių, kiaušinienės ar makaronų.
  • Sriubose. Žiemabudės išlaiko formą ir suteikia sultiniui malonaus, šiek tiek slidaus tirštumo, panašiai kaip Azijos sriubose.
  • Troškiniuose. Gerai dera su grietine, kruopomis ir daržovėmis.
  • Azijietiškai. Greitai kepamos su sojų padažu, imbieru, žaliaisiais svogūnais.

Grybus valgykite tik termiškai apdorotus. Jų galima užšaldyti, prieš tai apkepus, arba išdžiovinti. Plačiau apie tai rašoma gide kaip šaldyti grybus.

Laukinė ir auginama žiemabudė

Laukinė žiemabudė ir parduotuvėse parduodama enoki atrodo visiškai skirtingai, nors tai ta pati rūšis. Auginant tamsoje, uždarose talpose, grybai ištįsta link šviesos, jų kotai būna ploni, ilgi ir balti, o kepurėlės mažytės. Laukinėje gamtoje, esant šviesai ir vėsai, grybai užauga trumpakočiai, su didelėmis oranžinėmis kepurėlėmis. Laukinės žiemabudės skonis stipresnis ir labiau grybiškas.

Svarbu žinoti, kad parduotuvinius enoki taip pat reikia gerai termiškai apdoroti. Kai kuriose šalyse buvo fiksuoti apsinuodijimų listerijomis atvejai, susiję su netinkamai laikytais ir žaliais valgytais enoki grybais.

Žiemabudė gamtoje

Žiemabudė prisitaikė augti tada, kai konkurentų mažiausiai. Vėsa jai netrukdo, o jos ląstelėse yra medžiagų, padedančių atlaikyti užšalimą. Todėl ji užima nišą, kurioje vasarą įsikurti nespėtų. Grybas padeda skaidyti negyvą lapuočių medieną ir grąžinti maisto medžiagas į dirvą. Ant vieno kamieno žiemabudės gali augti keletą metų iš eilės, todėl radus gerą vietą verta ją užsirašyti. Patarimų, kaip tai daryti, rasite straipsnyje apie grybautojo užrašus.

Maistinė vertė ir įdomūs faktai

Žiemabudėse yra baltymų, skaidulų, B grupės vitaminų, kalio ir antioksidantų. Japonijoje enoki yra vienas populiariausių grybų ir dedamas į sriubas, karštus puodus, salotas. Kinijoje ir Japonijoje ši rūšis auginama milijonais tonų per metus. Įdomu ir tai, kad žiemabudė buvo viena pirmųjų rūšių, auginamų dirbtinai: Azijoje ją augino ant medienos dar prieš kelis šimtus metų.

Saugumo priminimas

Nors aksomakotė žiemabudė yra puikus žiemos grybas, ją galima supainioti su mirtinai nuodinga eglinė kūgiabude. Pradedantiesiems rekomenduojama pirmą kartą rinkti kartu su patyrusiu grybautoju arba kiekvieną radinį patikrinti darant sporų atspaudą. Visada laikykitės bendrųjų saugaus grybavimo taisyklių. Jei įtariate apsinuodijimą, nedelsdami kreipkitės į apsinuodijimų informacijos tarnybą ar skambinkite 112 ir pasilikite grybų likučius.

Kur ieškoti Lietuvoje

Lietuvoje žiemabudės dažniausiai randamos upių slėniuose, pavyzdžiui, prie Nemuno, Neries ar mažesnių upelių, kur auga seni gluosniai ir tuopos. Jų taip pat būna miestų parkuose ir senose sodybose. Ieškodami žiūrėkite į drevėtus, pažeistus kamienus ir kelmus apie metro aukštyje, taip pat į šaknų kakles prie žemės.

Santrauka

Aksomakotė žiemabudė yra valgomas, žiemą augantis grybas su lipnia oranžine kepurėle, baltais lakšteliais, tamsiu aksominiu kotu be žiedo ir baltu sporų atspaudu. Ji auga kekėmis ant gluosnių, tuopų ir kitų lapuočių nuo lapkričio iki pavasario. Tai puiki priežastis eiti į mišką ir žiemą, tik nepamirškite atidžiai patikrinti kiekvieno radinio.

Dėl panašumo į mirtinai nuodingą eglinę kūgiabudę būtina patikrinti sporų atspaudą: žiemabudės jis baltas.

Paruošimas ir laikymas

Kotus nupjaukite, lipnią odelę nuplaukite. Naudojamos kepurėlės: kepti, troškinti, į sriubas. Valgyti tik termiškai apdorotą.

Kada rasi

Augimo mėnesiai
MėnuoSauVasKovBalGegBirLieRgpRgsSpaLapGru
Rasi miške
pasitaiko piko metas

Dažniausiai užduodami klausimai

Ar enoki grybai yra ta pati rūšis?

Taip, tai auginta žiemabudė. Auginant tamsoje kotai būna ilgi ir balti.

Ar galima rinkti po šalčio?

Taip, sveiki atitirpę grybai tinka, tačiau vandeningų ir gleivėtų nerinkite.

Aprašas parengtas remiantis: Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt), Vikipedija (angl.). Atnaujinta 2026-11-09.

Panašiose vietose auga